BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘staysafe’ kategorija

kovoti tave mylėti

2017-07-16

ir taip. tu man esi niekas. prabėgus paskutinėms savaitėms, kuomet šių metu tikėjausi surasti bent menkiausią įmanomą artumą tau supratau, kad aš tau velniškai nieko nejaučiu. atsiprašau, kad tapau visiškas kalės tipažas, bet meluoti aš paprasčiausiai pavargau.
šįkart, kalbu be skrupulų ir mano žodžiai šiąnakt, it keramikiniai peiliai, sminga tiesiai į tavus paširdžius, iš kurių kadaise, rodosi, tikėjausi niekada neištrūkti. dabar ironiška, kad atvirumas liko vienintelė išeitis, kaip leisti tau suprasti, jog netgi ir nulis yra per didelis skaičius apibūdinti mano jausmus tau.

žinai, aš pernelyg skubėjau tave pamilti, ar tau bent menkiausius jausmus pajausti. skubėjau taip, kad iš to per didelio savęs spaudimo net nespėjau suvokti, kad išties toli gražu nesi mano žmogus, o dar toliau, - aš nesu tavo.
ir dar tai, kad tai ne tas metas ir ne tas gyvenimo etapas, kuriame man reikėtų kažko kito labiau nei savęs.

dabar supratau, esame visiškai skirtingi lyg visai kitos planetos rūšys galaktikoje. mes vienas be kito sukamės ir šviečiame savaip, o jei tu šįkart truputį prigesai, - aš apgailestauju.
man pagaliau širdies neskauda, kaip, tikriausiai, ir tau neskaudėjo iki manęs. atleisk.

bet velniop, visi mes esame žmonės. kaskart, vis dalinamės jausmais, - iš vienų pasiimdami laimę, kitiems palikdami skausmą, kuris paprastai atsiduoda jausmu kažkam amžiams apleidus mūsų namus. ir jei tai jauti, aš labai atsiprašau, aš negalėjau savęs priversti tavęs norėti. būtent todėl viskas čia ir baigiasi.

net jei ir pats sakei:
- nelabai kas ir pasibaigė, tik pusė metų laimės.
- arba pusė metų kovos, - šyptelėjau ir palikau savo ginklus prie tavųjų kojų.
galėsi kariauti su savo skausmu ir nusivylimu pavadintu mano vardu.

nes aš pavargau.
pavargau kovoti bandyti tave mylėti

https://www.youtube.com/watch?v=lixqMlU9AGs

Rodyk draugams

mano ironiška mirtis

2017-07-11

aš niekada nemokėjau atsisveikinti. dar tiksliau, niekada ir nepavyko to padaryti. visada naiviai tikėjausi sugrįžti, apkabinti ir apkalbėti gyvenimo skonį be to, kuris išėjo. papasakoti, koks kartėlis, prieš kurį net ir naminė bejėgė, graužia gomurį ir, koks vienatvės svorio luitas užgulęs mano krūtinę tempia mane žemyn į bedugnę.
ir jei atvirai, jei tik mane girdi, - aš vis dar netikiu, kad tau tai papasakoti man pristigo laiko.
vis dar netikiu, kad šįkart aš taip mirtinai ir pasibaigsiu tavimi toje nepakeliamoje vienatvėje su savimi.

sunku suvokti, kad po tiek kovų, armijomis apstatytų pilių, kruvinų šarvų, po tiek laimėtų karų mes tiesiog taip visiškai paprastai nubraukiam prakaito lašus ir nuleidžiame ginklus. nudabinę akis, žvelgiančias kiaurai į giliausius žemės sluoksnius, mes paprasčiausiai atsukam nugaras ir išeinam į ateitį vienas be kito. skamba taip beprasmiškai, kaip skamba teatras be artistų.
patikėk manim, aš netikiu tavimi, kad tu nebetiki manimi.
bet jei tai tiesa, tuomet aš nebetikiu nei pati savimi, o tai jau kone yra lygu mirčiai.

bet dabar žinau, viskas kitaip. šįkart viskas sumautai ne taip, kaip norėčiau, kad būtų.
dabar skauda tau, nebe man tavimi. tai, turbūt, pirmas kartas, kada aš nuoširdžiai, iki giliausių širdies sluoksnių, apgailestauju. net jei ir nepatikėsi, man velniškai skauda, kad sugebėjau tave nuvilti.
ir šiandien, kaip niekuomet, aš nesu savimi. ir su byrančia, po kojomis, dabartimi sugebu atsisveikinti su tavimi. ir tai jau lygu pralaimėjimui.

tu, - pirmoji mano išimtis
ir ironiška, kad tai skamba, kaip mirtis.

https://www.youtube.com/watch?v=U_XN0gxhIH4

Rodyk draugams

stipriausiai mylėdamas labiausiai nekęsi

2017-06-11

jau dabar žinau, kad galiu.
ir tave suku, kaip savo plaukus, aplink pirštą.
net nejauti, kaip tampi mano dalimi, o man prasitarus, kad mums per daug kvaila tikėti bendra ateitimi, kažkaip nejučiomis imi kalbėti apie tai, jog tiki neįmanomu, pamirštant faktą, kad visą gyvenimą buvai užkietėjęs realistas.
dabar, sakaisi esąs susižavėjęs optimistas. ir pirmą kartą gyvenime esi teisus.

jau supratau, kad viskas, ko nori mažiausiai yra norėti manęs daugiau, nes juk gelia. pasakyk, kad gelia kalbėti apie pabaigą, kuomet, regis, dar visai nesenai slapčia džiaugiamės pradžia ir žadėdami rytojų, kėlėme vyno taures, dangaus lygyje.
viskas, ką žadu dabar, tai mirtinai neužmirštamus prisiminimus, mielas mano.

ir darosi įdomu, kai karma grįžta ratu.
juk kadaise man užtrenkei duris. ir vienaskaita čia nei būdinga nei būtų teisinga.
visai nejučiomis, dabar jau, trečią kartą stovim vienas prieš kitą ir baksnojame smiliumi į dangų, jog, neva, tai jis mūsų skruostus privertė sudrėgti tomis naktimis, kai rodėsi, kad esame operuojami širdyse be narkozės lašo.

o dabar atvirai, galėsi baksnoti tiesiai į mane, su pagieža akyse. dabar aš būsiu tavo dangus ir drėkinsiu tavo skruostus.
mane stipriausiai mylėdamas labiausiai nekęsi.

atsiprašau, bet šiandien aš esu tu.
atleisk, rytoj irgi tavimi būsiu.

https://www.youtube.com/watch?v=-VZZWPQOhB0

Rodyk draugams

sustabdyk mane, jei dar ne laikas išeiti

2017-06-04

dabar stoviu ant linijos. peržengti šios nedrįstu, bet pasilikti ilgiau čia paprasčiausiai negaliu.
privalau pasirinkti, ar ir toliau kovoti su abejonėmis ir koja kojon žengt su tavimi gyvenimo keliu, ar išeiti pačiai ir susitaikyti su faktu, jog vėliau teks grumtis su skausmu sieloje išėjus tau. nes tuomet, mano kojos manęs tiesiog nebe atlaikys. jos sulūš perpus, kaip kadaise tai padarė širdys.
ir tuomet, jei ir žengsiu su kažkuo koja kojon, tai tik su nepakenčiama vienatve.
o jausmas ne koks. kaip ir ne koks jausmas būtų sugrįžti į namus be baldų. lyg ir vietos daug, bet šios per daug, jog galėtum ją rasti.
taip ir aš, regis, kad be tavęs aš tiesiog nesugebėčiau patogiai įsitaisyti.

bet vis prisimenu, kiek kartų kritom tiesiai veidu ant purvino grindinio, kiek daug vienas kito vilčių sudaužėm į šipulius iš kurių, beje, gavosi visai neblogi vitražai. kiek kartų trynėme akis rankovėmis, o išgręžę šias pasaulį netyčiomis nusiaubdavo potvyniai, kuriuos fenomenaliai įvardindavo mūsų nemėgstamiausiais vardais.
bandant užmiršti ir nekalbant apie tokio sielos mąsto nuodėmes, dėl kurių teko nugriauti mūsų kartu aplankytas bažnyčias, o baigiant tomis akimirkomis, kurias patys silpniausi žmonės pasitinka virve per kaklą.
vis teigiu, kad, vis dar, neįskaudinome vienas kito tiek, kad mirtume. bet tas “vis dar” man vis neduoda ramybės. ir aš, vis dar, abejoju.

atvirai, visko buvo per daug. tiesiog per daug, jog patikėčiau, kad naktimis daugiau nesūdinsime pagalvių, kad rankose nesuksime vienkartinių servetėlių ir, kad iš sielvarto neglausime vynų taurių prie lūpų, kurių briaunose jau kelios dešimtys nesuskaičiuojamų.

galbūt būtent todėl ir esu čia. rašau garsiai tylias mintis ir tikiuosi šiose surasti atsakymus, kuriems klausimai pasirodo esą pernelyg retoriniai.
taip ir iriuosi diena iš dienos su tavimi vis tikėdamasi, kad rytoj bus dar viena ir tuo pačiu abejodama, kad likimas mums bus pavaldus šią sutikti.

o dabar, prašau, sustabdyk mane, jei dar ne laikas man išeiti

https://www.youtube.com/watch?v=RoJ0JhzicnY

Rodyk draugams

mano praeitie, tarp mūsų ateities nėra

2017-05-28

jis ir vėl čia.
tas jausmas, kuris lyg skausmas nors jei ir širdies išties neskauda. aš nuoširdžiai sakau, man tikrai nėra blogai, jog išėjai. nebeskauda, kad palikai, kad leidai mūsų istorijoje padėti tašką.
atvirai, mano siela dabar jau švari ir sveika nuo melagingo jausmo ir vaikiškų kaprizų ir, galbūt, naivu tai sakyti, bet aš nepykstu.
atleidau. ir ne tik tau, bet ir sau, kad jaučiau tau daugiau nei privalėjau, daugiau nei galėjai jausti tu.

tik vis nesuprantu. labai sunku paaiškinti tą nostalgišką ilgesį, liūdesį, džiaugsmą ir sumaištį viename, kad, vis dar, atsirandi manam gyvenime. lyg iš niekur atsiradęs sniegas Liepos viduryje.
juk išvyjome žiemą iš kiemo tą Vasario vakarą ir tuomet kuždėjai, kad daugiau nebus šalta.
o dabar, tik pažiūrėk, mano vasaros kieme ir vėl sninga tavimi.

vis sugrįžti per kitus, - artimus, draugus ar verslo bičiulius. ir šie paslaptingai man šypsodamiesi, spaudžia ranką tavo vardu, klausia, kaip gyvenu ir sakosi perduosią tau bet kokią žinutę nuo manęs.
lyg neva man to reikėtų. lyg aš norėčiau su tavim kalbėti. lyg, po velnių, man ir vėl reikėtų, kad skaudėtų. ir tu tik prisimink, kai sakei, kad tarp mūsų viskas baigta ir kad mes pasibaigėm abu.

bet aš jau matau tavo šypseną pilną nusivylimo. juk tikiu, kad supranti, jog žinutė, - good luck, - tikrai ne apie ilgesį krūtinėje.

ir, deja, tikrai ne apie ateitį, mano praeitie

https://www.youtube.com/watch?v=D7_QuZpi-fI

Rodyk draugams

mes susimovėme

2017-05-11

toks keistas jausmas užgula krūtinę suvokus, kad šiądien ir vėl tave palikau. ir vėl išėjau, ir vėl kovojau su savimi. aš ir vėl pasidaviau gyvenimui, o gal užaugau ir stabtelėjus išlipau iš naivumo link važiuojančio autobuso.

gal aš ir vėl susimoviau ir gal visgi neišmokau mylėti tavęs stipriau, jog likčiau. gal ir tu to neišmokai.
mums kartu tiesiog taip kvailai ne pakeliui, kad net ir didžiausias “proto bokštas” to nesuprastų ir jokiomis teorijomis to nepaaiškintų.

rodos, norisi šaukti pasauliui, kad sugrįšiu ir vėl apkabinsiu. nes žinau, kad lauki. patikėk, ne mažiau nei laukiu aš. keliai linksta dėka jausmo, kurį paprastai žmonės vadina sielvartu. ir mano sielvartas tai tu. o gal aš ir pati sau sielvartas. pati save kankinu ir pati su savimi kovoju. ir vėl susimaunu.
regis, už tavęs sutikau ištekėti ir tave amžinai mylėti, o šiądien padėjau parašą skyrybų dokumentuose. didžiausia ironija, jog niekada taip ir nebuvome susižadėję. mes tiesiog buvom mylėję. dabar, - išėję.

labai keista į tave žiūrėti ir jau tuomet tavęs ilgėtis, kuomet esi šalia. na, dabar jau privalau sakyti, kai buvai. nes dabar tu toli. arba toli esu aš. ir aš apgailestauju.
mes per toli vienas kito: per kelis vandenynus, dešimtis miškų, per tūkstančius pilkų pastatų, per milijonus bedvasių žmonių. taip toli, kad privalau atsikratyti minčių apie tave. privalau atsisveikinti.
buvai mano dabartis. dabar esi praeitis.

bet tai nebe svarbu, kaip ir prieš tūkstantį metų, kaip ir prieš milijonus dienų, kaip ir milijardai žmonių, - mes paliekame vienas kitą, tuo pačiu, pasilikdami vienas kitame.
dabar tu būsi manimi, o aš - tavimi. tu beprotiškai mylėsi, o aš - tylėsiu ir leisiu išeiti. ir nesuprasiu, kodėl mes taip dažnai susimauname gyvenimui.

arba gyvenimas susimauna mums

https://www.youtube.com/watch?v=28v_Lt8MeMA

Rodyk draugams

sėkmės tau pražūti

2017-05-01

metas atversti, rankovėse paslėptas, kortas ir išdėti čia visą pyktį ir tai, kaip tavęs nekenčiu, ignoruojant faktą, kad tampi viskuo, kuo gyvenu.
apsimesiu kurčia širdžiai ir akla tau, tavęs nematau ir negirdžiu. tavęs aš nekenčiu.

nesuprantu, kaip galima vadintis žmogumi, jeigu žmogiškumo pas tave žemiau nulio.
apšikai dūšią, savo purvinais batais sumindžiojai moralę, nešvariomis rankomis prisilietei prie sielos, pilnomis melo akimis prikabinai makaronų, lyg būtum ambicingasis italas, ir net neatsiprašęs pasitraukei. ir nepaisant visko, aš tave priėmiau toks, koks esi. o dabar sėkmės tau, drauguži, jei kam ir reikalingas toks, tai toli gražu ne man.
tokių idiotų, patikėk manim, net ir pragarui nereikia. ir čia labai švelniai pasakyta.

nekenčiu visko, kas susiję su tavimi. man bloga, pykina ir sukasi galva nuo menkiausios minties apie tave, o tavo vardas - man skausmas ir šį aš noriu pamiršti.
velniop tave, paprašysiu daugiau negrįžti ir nesirodyti man akyse, nes man tavęs gana. net nebandyk klauptis, atsiprašinėti, maldauti sugrįžti ir šimtąjį kartą mano tėvą, - tikėjimą, - žudyti.
šiandien žuvo ne tik jis, bet ir motina, - viltis.

nežinau, ką reiškia gerbti tave, po šiandien esi didžiausia mano klaida, nes eilinį kartą išeiti pasirinkai, kaip išeitį. ir jei manai, kad tau mano durys, vis dar, atviros, - klysti. šiandien keičiu spynas ir labai greitai mano pirštai šils ne tavo delne, ir jei tai “deja”, tai, deja, ne man.
pasakysiu paprastai, nesu matavimosi kabina, jog galėtum panorėjęs sugrįžti ir naują drabužį pabandyti.
iš esmės, sakau tau ačiū, parodei, kokiu žmogumi nenorėčiau būti.

o dabar, sėkmės tau pražūti.

https://www.youtube.com/watch?v=0OHX_PA25Ok

Rodyk draugams

mylėti tave saugiai

2017-04-27

aš nežinau, kaip tu, bet aš dūstu.
atsibodo kariauti su savimi ir truputį su tavimi. užgniaužus viltis, mintis ir naktis kovoti iki gyvo kaulo gylio, širdies arterijų. grumtis iki giliausių kūno dalelių, iki sielos gylio, kuri niekada taip ir nebuvo išmatuota.
įkyrėjo neleisti sau galvoti apie mus, stengtis beydžiai save kontroliuoti, naktimis slaptai, nuo tavęs, eiliuoti, kad jeigu tik tave mylėti, tai tik saugiai. taip, kaip myliu savo tėvą ar brolį. ir nei mažumėlę stipriau, nei mažumėlę labiau.

vis tikiuosi, kad viskas gerai tarp mūsų, nors tiesa ta, kad viskas, kas gerai čia, - tai tik tai, ko, visa laimė, dar nėra.
nes šiai dienai, nėra įrodymų, nepagrįstu alibi, švenčiausių raštų, kad galėtum mane dvasiškai sužeisti.

nežinau, ar tu, bet aš pavargstu.
lieka vis mažiau jėgų neprisileisti arčiau ir nenorėti daugiau. pavargau kovoti su laiku, kurio mums taip stinga mylėti.
ir žmonės sako, kad meilei nėra limitų, o aš sakau, kad čia didžiausia riba yra laikas. laikas, kuris mums nepriklauso. ir jei atvirai, nebematau prasmės kariauti, jeigu nebūsiu sužinojus, ar pavaldus mums bus rytojus.

pasikartosiu paskutinį kartą, nesu tikra apie tave, bet man gana.
užtenka, to jausmo, dar kitaip, - dalelės skausmo, kiekvieną kartą atsisveikinant “visam“. visam mes nebent tik į mirtį. nes ir po šimto “viso“, mes vis dar truputį vienas kito.

užtenka netikrų šypsenų ir apgaulingų kūnų judesių, kurie neva bandytų įrodyti, jog mums nerūpi.
tiesa ta, kad viskas, kas mums nerūpės, tai gyvenimas po išsiskyrimo. gyvenimas vienas be kito.
ir tu tik patikėk manim, aš nežinau, kaip tu, bet aš pavargstu bandyti neišprotėti ir iš paskutiniųjų stengtis

saugiai tave mylėti

https://www.youtube.com/watch?v=r7FkkKljUY0

Rodyk draugams

gimdysiu anūkus ne tavo motinai

2017-04-19

mes, kaip vaikai, žaidžiam su ugnimi, nenutuokdami, kaip ši degina. vėliau naiviai ieškome gysločių žaizdoms gydyti.
šiandien viskas labai panašu. žaidžiam ir skaudinam vienas kitą, pamiršdami, kaip stipriai jausmai liepsnoja, o užgesinti šiems naudojame degtinę, kuri protą apsvaigina.

ignoruojam vienas kitą, be menkiausių alibi bėgame ieškoti šilumos kituose. kituose žmonėse, glėbiuose ar bendrose naktyse, pamiršdami, kad, kas geriausiai gydo, tai, iš tiesų, aš ir tu kartu, o ne tie kiti, kurie toli gražu nėra artimi.
aš tau jau sakiau, mes, kaip tie patys vaikai. blaiviai suvokdami, kad skausmui apibūdinti gali pritrūkti būdvardžių, vis nepaleidžiam degtukų iš rankų ir juos deginame toliau. arba deginame vienas kitą.

nėra čia paslapties. šimtus kartų bandžiau sau įrodyti, kad su tavimi man vietos nebėra. iš tiesų, klydau, nes aš sau vietos nerandu, kai tavęs nėra, nes, būsiu atvira, Dieve gink, jei tu su kita.. ir jei ši tave gydo gysločiais nuo žaizdų, kurias išprovokavome kartu.
ir išdrįsk paneigti, kad skaudžiausia mūsų ugnis tampa tie, kuriems nesame abejingi. ir tu nesi, nes nepamiršti.

o dabar nepaisant visko ir to viskio, kuriuo bandai gydytis, aš žinau, - tu sugrįši, nes visada sugrįžti.
juk sakei, kad negali. negali be manęs ir negalėtum pakelti minties, jog gimdysiu anūkus ne tavo motinai. antraip pakeltum tik mirtį.

tad, tu vis išeini ir vis sugrįžti. tik skirtumas vienas. šįkart aš degu, trečiojo laipsnio nudegimu, bet, kai užgestu, - išeinu, ir antraip nei tu, negrįžtu.

ir tuomet,
mano meile,
galėsi pasakoti kitai,
kad tie jos gysločiai,
tai tik sumautas mitas.

ir, kad šie, nei velnio, negydo.

https://www.youtube.com/watch?v=urqM8gbHlpg

Rodyk draugams

leisk pasveikti

2017-04-15

klausyk, dar tau to nesakiau, nes, matyt, neišdrįsau. vis beprasmiškai linko kojos akimirkomis man pravėrus lūpas.
bet tai nebesvarbu, nes aš pasiduodu, o tu paklausyki.
man šiąnakt labai neramu, man taip nepaaiškinamai skaudu. paskutinėmis dienomis jaučiuosi lyg pardavusi save, pigiausia kaina, eiliniam turgaus pirkėjui. regis, dalimis, kaip duonos kąsnius, išdalinau save ir šiomis naktimis man taip mirtinai skauda alkiu, - alkiu išsikalbėti.

patikėk manimi, sunku prisipažinti, bet šiandien mane labai skaudina vienatvė. ir šįkart skaudina fiziškai.
it su skalpeliu per krūtinės ląstą, tik įsivaizduok, be menkiausio narkozės lašo. kiekvienas odos milimetras virsta žaizdos kilometrais ir taip iki tuomet, kada vienatvę pralenkia naktis ir tos, rodos, kelios sekundės miego.
vis negaliu, nedrįstu, nemoku išreikšti, kaip sunku kartais būti stipriu. arba, kaip sunku nebūti iš viso.
ir tiesa tokia, manęs čia nėra.

šįkart pasakysiu tau, man tavęs reikia, nes velniop viską: gražiausius prisiminimus, nuotraukų albumus, pirmuosius jausmo raštelius, kuriuos, vis dar, saugojame slapčiausiuose piniginės skyriuose, velniop viską, ką surinkome ir sutalpinome bedvasėse širdyse, šiandien manęs tai nebešildo.

o dabar sakyk ką nori. sakyk, kad viskas bus gerai, kad tai ne amžina naktis ar baugi mirtis. sakyk, kad tiki jausmu, kuriam limitas toli gražu nėra dangus, pasakok, kad mums taip velniškai stigo laiko, kuris pavaldus tik nepriekaištingoms laikrodžio rodyklėms. tu tik sakyk, ką nori, man nebe svarbu, šiandien man neberūpi niekas. šiandien man tik tu reikalingas vienas.

tik klausimas,
kaip stipriai rūpiu,
jog sugrįštum
ir padėtum pasveikti.

nes dar tau to nesakiau, bet aš sergu.
vienatvės gripu.

ir mano vienatvė, - tai tu.

prašau, tik leisk man pasveikti

https://www.youtube.com/watch?v=xt89eRFJOFY

Rodyk draugams