BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘staysafe’ kategorija

mes susimovėme

2017-05-11

toks keistas jausmas užgula krūtinę suvokus, kad šiądien ir vėl tave palikau. ir vėl išėjau, ir vėl kovojau su savimi. aš ir vėl pasidaviau gyvenimui, o gal užaugau ir stabtelėjus išlipau iš naivumo link važiuojančio autobuso.

gal aš ir vėl susimoviau ir gal visgi neišmokau mylėti tavęs stipriau, jog likčiau. gal ir tu to neišmokai.
mums kartu tiesiog taip kvailai ne pakeliui, kad net ir didžiausias “proto bokštas” to nesuprastų ir jokiomis teorijomis to nepaaiškintų.

rodos, norisi šaukti pasauliui, kad sugrįšiu ir vėl apkabinsiu. nes žinau, kad lauki. patikėk, ne mažiau nei laukiu aš. keliai linksta dėka jausmo, kurį paprastai žmonės vadina sielvartu. ir mano sielvartas tai tu. o gal aš ir pati sau sielvartas. pati save kankinu ir pati su savimi kovoju. ir vėl susimaunu.
regis, už tavęs sutikau ištekėti ir tave amžinai mylėti, o šiądien padėjau parašą skyrybų dokumentuose. didžiausia ironija, jog niekada taip ir nebuvome susižadėję. mes tiesiog buvom mylėję. dabar, - išėję.

labai keista į tave žiūrėti ir jau tuomet tavęs ilgėtis, kuomet esi šalia. na, dabar jau privalau sakyti, kai buvai. nes dabar tu toli. arba toli esu aš. ir aš apgailestauju.
mes per toli vienas kito: per kelis vandenynus, dešimtis miškų, per tūkstančius pilkų pastatų, per milijonus bedvasių žmonių. taip toli, kad privalau atsikratyti minčių apie tave. privalau atsisveikinti.
buvai mano dabartis. dabar esi praeitis.

bet tai nebe svarbu, kaip ir prieš tūkstantį metų, kaip ir prieš milijonus dienų, kaip ir milijardai žmonių, - mes paliekame vienas kitą, tuo pačiu, pasilikdami vienas kitame.
dabar tu būsi manimi, o aš - tavimi. tu beprotiškai mylėsi, o aš - tylėsiu ir leisiu išeiti. ir nesuprasiu, kodėl mes taip dažnai susimauname gyvenimui.

arba gyvenimas susimauna mums

https://www.youtube.com/watch?v=28v_Lt8MeMA

Rodyk draugams

sėkmės tau pražūti

2017-05-01

metas atversti, rankovėse paslėptas, kortas ir išdėti čia visą pyktį ir tai, kaip tavęs nekenčiu, ignoruojant faktą, kad tampi viskuo, kuo gyvenu.
apsimesiu kurčia širdžiai ir akla tau, tavęs nematau ir negirdžiu. tavęs aš nekenčiu.

nesuprantu, kaip galima vadintis žmogumi, jeigu žmogiškumo pas tave žemiau nulio.
apšikai dūšią, savo purvinais batais sumindžiojai moralę, nešvariomis rankomis prisilietei prie sielos, pilnomis melo akimis prikabinai makaronų, lyg būtum ambicingasis italas, ir net neatsiprašęs pasitraukei. ir nepaisant visko, aš tave priėmiau toks, koks esi. o dabar sėkmės tau, drauguži, jei kam ir reikalingas toks, tai toli gražu ne man.
tokių idiotų, patikėk manim, net ir pragarui nereikia. ir čia labai švelniai pasakyta.

nekenčiu visko, kas susiję su tavimi. man bloga, pykina ir sukasi galva nuo menkiausios minties apie tave, o tavo vardas - man skausmas ir šį aš noriu pamiršti.
velniop tave, paprašysiu daugiau negrįžti ir nesirodyti man akyse, nes man tavęs gana. net nebandyk klauptis, atsiprašinėti, maldauti sugrįžti ir šimtąjį kartą mano tėvą, - tikėjimą, - žudyti.
šiandien žuvo ne tik jis, bet ir motina, - viltis.

nežinau, ką reiškia gerbti tave, po šiandien esi didžiausia mano klaida, nes eilinį kartą išeiti pasirinkai, kaip išeitį. ir jei manai, kad tau mano durys, vis dar, atviros, - klysti. šiandien keičiu spynas ir labai greitai mano pirštai šils ne tavo delne, ir jei tai “deja”, tai, deja, ne man.
pasakysiu paprastai, nesu matavimosi kabina, jog galėtum panorėjęs sugrįžti ir naują drabužį pabandyti.
iš esmės, sakau tau ačiū, parodei, kokiu žmogumi nenorėčiau būti.

o dabar, sėkmės tau pražūti.

https://www.youtube.com/watch?v=0OHX_PA25Ok

Rodyk draugams

mylėti tave saugiai

2017-04-27

aš nežinau, kaip tu, bet aš dūstu.
atsibodo kariauti su savimi ir truputį su tavimi. užgniaužus viltis, mintis ir naktis kovoti iki gyvo kaulo gylio, širdies arterijų. grumtis iki giliausių kūno dalelių, iki sielos gylio, kuri niekada taip ir nebuvo išmatuota.
įkyrėjo neleisti sau galvoti apie mus, stengtis beydžiai save kontroliuoti, naktimis slaptai, nuo tavęs, eiliuoti, kad jeigu tik tave mylėti, tai tik saugiai. taip, kaip myliu savo tėvą ar brolį. ir nei mažumėlę stipriau, nei mažumėlę labiau.

vis tikiuosi, kad viskas gerai tarp mūsų, nors tiesa ta, kad viskas, kas gerai čia, - tai tik tai, ko, visa laimė, dar nėra.
nes šiai dienai, nėra įrodymų, nepagrįstu alibi, švenčiausių raštų, kad galėtum mane dvasiškai sužeisti.

nežinau, ar tu, bet aš pavargstu.
lieka vis mažiau jėgų neprisileisti arčiau ir nenorėti daugiau. pavargau kovoti su laiku, kurio mums taip stinga mylėti.
ir žmonės sako, kad meilei nėra limitų, o aš sakau, kad čia didžiausia riba yra laikas. laikas, kuris mums nepriklauso. ir jei atvirai, nebematau prasmės kariauti, jeigu nebūsiu sužinojus, ar pavaldus mums bus rytojus.

pasikartosiu paskutinį kartą, nesu tikra apie tave, bet man gana.
užtenka, to jausmo, dar kitaip, - dalelės skausmo, kiekvieną kartą atsisveikinant “visam“. visam mes nebent tik į mirtį. nes ir po šimto “viso“, mes vis dar truputį vienas kito.

užtenka netikrų šypsenų ir apgaulingų kūnų judesių, kurie neva bandytų įrodyti, jog mums nerūpi.
tiesa ta, kad viskas, kas mums nerūpės, tai gyvenimas po išsiskyrimo. gyvenimas vienas be kito.
ir tu tik patikėk manim, aš nežinau, kaip tu, bet aš pavargstu bandyti neišprotėti ir iš paskutiniųjų stengtis

saugiai tave mylėti

https://www.youtube.com/watch?v=r7FkkKljUY0

Rodyk draugams

gimdysiu anūkus ne tavo motinai

2017-04-19

mes, kaip vaikai, žaidžiam su ugnimi, nenutuokdami, kaip ši degina. vėliau naiviai ieškome gysločių žaizdoms gydyti.
šiandien viskas labai panašu. žaidžiam ir skaudinam vienas kitą, pamiršdami, kaip stipriai jausmai liepsnoja, o užgesinti šiems naudojame degtinę, kuri protą apsvaigina.

ignoruojam vienas kitą, be menkiausių alibi bėgame ieškoti šilumos kituose. kituose žmonėse, glėbiuose ar bendrose naktyse, pamiršdami, kad, kas geriausiai gydo, tai, iš tiesų, aš ir tu kartu, o ne tie kiti, kurie toli gražu nėra artimi.
aš tau jau sakiau, mes, kaip tie patys vaikai. blaiviai suvokdami, kad skausmui apibūdinti gali pritrūkti būdvardžių, vis nepaleidžiam degtukų iš rankų ir juos deginame toliau. arba deginame vienas kitą.

nėra čia paslapties. šimtus kartų bandžiau sau įrodyti, kad su tavimi man vietos nebėra. iš tiesų, klydau, nes aš sau vietos nerandu, kai tavęs nėra, nes, būsiu atvira, Dieve gink, jei tu su kita.. ir jei ši tave gydo gysločiais nuo žaizdų, kurias išprovokavome kartu.
ir išdrįsk paneigti, kad skaudžiausia mūsų ugnis tampa tie, kuriems nesame abejingi. ir tu nesi, nes nepamiršti.

o dabar nepaisant visko ir to viskio, kuriuo bandai gydytis, aš žinau, - tu sugrįši, nes visada sugrįžti.
juk sakei, kad negali. negali be manęs ir negalėtum pakelti minties, jog gimdysiu anūkus ne tavo motinai. antraip pakeltum tik mirtį.

tad, tu vis išeini ir vis sugrįžti. tik skirtumas vienas. šįkart aš degu, trečiojo laipsnio nudegimu, bet, kai užgestu, - išeinu, ir antraip nei tu, negrįžtu.

ir tuomet,
mano meile,
galėsi pasakoti kitai,
kad tie jos gysločiai,
tai tik sumautas mitas.

ir, kad šie, nei velnio, negydo.

https://www.youtube.com/watch?v=urqM8gbHlpg

Rodyk draugams

leisk pasveikti

2017-04-15

klausyk, dar tau to nesakiau, nes, matyt, neišdrįsau. vis beprasmiškai linko kojos akimirkomis man pravėrus lūpas.
bet tai nebesvarbu, nes aš pasiduodu, o tu paklausyki.
man šiąnakt labai neramu, man taip nepaaiškinamai skaudu. paskutinėmis dienomis jaučiuosi lyg pardavusi save, pigiausia kaina, eiliniam turgaus pirkėjui. regis, dalimis, kaip duonos kąsnius, išdalinau save ir šiomis naktimis man taip mirtinai skauda alkiu, - alkiu išsikalbėti.

patikėk manimi, sunku prisipažinti, bet šiandien mane labai skaudina vienatvė. ir šįkart skaudina fiziškai.
it su skalpeliu per krūtinės ląstą, tik įsivaizduok, be menkiausio narkozės lašo. kiekvienas odos milimetras virsta žaizdos kilometrais ir taip iki tuomet, kada vienatvę pralenkia naktis ir tos, rodos, kelios sekundės miego.
vis negaliu, nedrįstu, nemoku išreikšti, kaip sunku kartais būti stipriu. arba, kaip sunku nebūti iš viso.
ir tiesa tokia, manęs čia nėra.

šįkart pasakysiu tau, man tavęs reikia, nes velniop viską: gražiausius prisiminimus, nuotraukų albumus, pirmuosius jausmo raštelius, kuriuos, vis dar, saugojame slapčiausiuose piniginės skyriuose, velniop viską, ką surinkome ir sutalpinome bedvasėse širdyse, šiandien manęs tai nebešildo.

o dabar sakyk ką nori. sakyk, kad viskas bus gerai, kad tai ne amžina naktis ar baugi mirtis. sakyk, kad tiki jausmu, kuriam limitas toli gražu nėra dangus, pasakok, kad mums taip velniškai stigo laiko, kuris pavaldus tik nepriekaištingoms laikrodžio rodyklėms. tu tik sakyk, ką nori, man nebe svarbu, šiandien man neberūpi niekas. šiandien man tik tu reikalingas vienas.

tik klausimas,
kaip stipriai rūpiu,
jog sugrįštum
ir padėtum pasveikti.

nes dar tau to nesakiau, bet aš sergu.
vienatvės gripu.

ir mano vienatvė, - tai tu.

prašau, tik leisk man pasveikti

https://www.youtube.com/watch?v=xt89eRFJOFY

Rodyk draugams

mums nelemta sulaukti rytojaus

2017-04-13

šiąnakt prisipažinsiu, jog esu savanaudė viskam, kas susiję su tavimi, net jeigu ir kartais taip bloga nuo to, kaip stipriai manimi žaviesi.
šiądien man neištarus net menkiausio žodžio norisi, kad pasakytum, jog truputį gelia ir dalintumėmės su manimi netgi tuo skauduliu ir prailgstančiu ilgesiu man nesant šalia tavęs.
o ką jau kalbėti, jog visa tai tik dėl to, jog nesupranti, kad nuėjome per toli.
pernelyg toli vienas nuo kito, pernelyg vienas kitą skaudindami.

turėtum būti labai naivus manydamas, kad tavo gyvenimas pasibaigs su manimi, kuomet manasis tik prasideda. visa tiesa slypi čia, jog.. na, viskas būtų labai gerai, jei tik ne ta gyvenimiška patirtis tavo amžiaus skalėje. ir dar tai, kad visa tai slėpei.

neįvedinėsiu normų ir nebraižysiu jausmų amžiaus cenzo, bet esu velniškai tikra, kad tavo namuose turėtų lakstyti bent pora vaikų ir naktiniais pasipuošusi dama, o šiuo atveju, krenti su manimi į jausmus ir vakarais pasakoji, kaip norėtum apkabinti.

čia mes ir prasilenkiam. iš esmės, tu man visko pradžia, bet baisu, kad pradėsi tikėti, jog busiu tavo pabaiga.
naivi turėčiau būti ir aš manydama, kad su manimi norėsi dalintis tuo, kas, iš esmės, egzistuoja tik knygose.

tad užuot skaudinę, draskę vienas kitam širdis, vertę šypsotis tik akimirkomis, kuomet sugrįžtam, reikalavę vienas iš kito to, ko niekada nebūsime pajėgūs suteikti, - grįžkime į realybę ir palikime viską taip, kaip yra čia ir dabar.

ir visai nesvarbu,
kad mums čia rojus,
puikiai suvokiam,
kad kartu mums
nelemta sulaukti rytojaus

https://www.youtube.com/watch?v=xVKew-OOXe4

Rodyk draugams

mes pralaimėjome vienas kitą

2017-04-03

žmonės ateina ir išeina, nes, greičiausiai, jų tokia paskirtis. parodyti kitas spalvas, pajusti kitus, kiekvieną kartą vis stipresnius, jausmus. nubrėžti kitas ribas, kurias vėliau taip norisi skrupulingai perlipti ir sugrįžti.
išties, rodos, jog žmonių pareiga, - parodyti gyvenimą, kaip, deja, kad kartais jie linkę šį sunaikinti.

žmonės ateina ir išeina ir nesvarbu, kaip stipriai skauda, kaip labai gelia širdį iki mažiausių raumens dalelių, iki giliausių vandenynų, kurie niekada taip ir nebuvo išmatuoti. skauda, iki tos juodos baugios tamsos, kurioje aklieji mums tampa broliais.
šiandien supratau, liūdesys gali turėti jausmą, - ir šiandien man skauda liūdesiu, o tu,- tai jis, todėl šiandien man skauda tavimi.

po išeičių mes niekada nebeliekame savimi. visi išėjusieji išsineša dalį mūsų: dalį minčių, šypsenos, dalį manierų, dalį energijos, ar dalį širdies. taip pačiai ir čia, po šiandien, dalis manęs jau nebėra manimi. dalis manęs dabar esi tu.
ir kaip gaila, kad tu ne kartu.

tiesa ta, jog niekada nemokėjau atsisveikinti, o gal, paprasčiausiai, pripažinti, kad mums velniškai ne pakeliui.
tai taip ne pakeliui, kaip krepšininkui įbėgus į futbolo aikštę tikėtis auditorijos ovacijų, iškilmingiausių ceremonijų ir pečių papuoštų auksiniais medaliais.
taip ir mes, buvome labai naivūs tikėdami, kad nugalėsime. dabar pergale tarp mūsų jau nebetikiu.
tiesa ta, jog šiandien mūsų pergalė pralaimėjo.

ir mes pralaimėjome vienas kitą

https://www.youtube.com/watch?v=i1A0G1d8Kzw

StaySafe

Rodyk draugams