BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

meilė, apie kurią nerašo net penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

būna, jog įsimyli. netikėtai ir labai keistam laikotarpiui. kartais jis labai ilgas, trunkantis keletą bemiegių metų, kartais, jis tęsiasi vos keletą dienų, bet rodosi, kad per šias atiduotum visą save ir dar daugiau, kas tavimi nesibaigia.

paklotum viso pasaulio grindinį po kojomis, išsemtum visą, gylio neturintį, šulinį, rasos lašais praustum sielą, žadintum, porą metų namie džiovinta, mėtų arbata, išlydėtum pro duris basomis ir nebijotum susižeisti, nes, regis, myli taip stipriai, kaip žmonės myli šimtmečius. tik čia meilė skaičiuojama milisekundėmis.

krentu į labai gilius jausmus, mano meile, kuriems apibūdinti nespėjome sugalvoti būdvardžių. atrodo, jog gyvenu filme, kuriame aistros trigubai daugiau nei penkiasdešimtyje atspalvių. regis, kad čia jų visi penki šimtai. ir jie visi mūsų.
susipainioju dienose, kada pirmadienis, o kada penktadienis, - nematau skirtumo tarp šių, nes širdyje viena didelė šventė - švęsti laimę, net jei ir šampano taurė, stovinti ant stalo, tik viena. ir ji tik man.
kartais taip keista mylėti vienai. o dar keisčiau, - tuo mėgautis.

pasakysiu dar daugiau, net jei ir nežinau, kur esi šią akimirką, aš parašysiu, kaip beprotiškai noriu keltis dešimt minučių ankščiau, kad spėčiau pamatyti, kaip prabundi, mano meile, šalia. net jei ir nubundi kitam mieste.
visai nesvarbu, kas, kur ir kaip, svarbu, kad taip gera truputį išprotėti.
ir tu, amor, tuo patikėki. šiandien dėl tavęs aš pasiruošusi išprotėti.
ir tave be proto mylėti.

https://www.youtube.com/watch?v=1xrX0i_y-AY

Patiko (2)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “meilė, apie kurią nerašo net penkiasdešimt tamsesnių atspalvių”

  1.   valiukas bimbaliukas rašo:

    Būna, jog įsimyli visam gyvenimui. Įsikalini save tarp sienų, matai besikeičiančius metų laikus, bėgantį gyvenimą pro namų, automobilio, ligoninės palatos langus…vien tam kad būti šalia. Būna, jog įsimyli ir myli ne tik išorę, fasadą, saldainio popieriuką…nes po ketvirto chemoterapijos seanso Tu vėl neturi plaukų, nagų ir Tavo kūną puošia dar vienas randas, simbolis laimėtos kovos už gyvenimą. Būna, jog myli nepaisant to kad esi daržovė, ir Tavo kūnas nebefunkcionuoja, priungtas prie aparatų, kai nebegali net nusišlapint pats…bet Ta Meilė nemažėja ir nedingsta, ji tik stiprėja. Būna kad myli ne tik kūniškai…tie 7susilaikymo metai, nenoras sex’o vien dėl to, kad tik aš to noriu, kad tie žaidžiami valios žaidimai…vien tam…kad nori sumokėti tokią kainą kažkokiam įsivaizduojamam draugui, aka dievui…vien tam kad išgydytų tave ir duotų dar valandą, minutę, sekundę Tavo akių šilumos ir šviesos.

    Būna, kad myli, ne tik kaip mamą, dukrą, geriausią draugą, sielos sesę, meilužę, žmoną…būna kad visas tas moteris randi ir myli vienam asmenyje, viename Žmoguje, Tavyje…

    Būna, kad tampi kažkieno Dievu, gyvenimo prasme…nes turi jėgų kažką daryti,matai kažkokią prasmę… tik todėl, kad tai pradžiugintų ir padarytų Tave laiminga…būni laimingas darydamas Tave laiminga. Būną kai tampi kažkieno vertybe, vertybine skale, nes tai jau nebe 10 dievo įstatymų, o tai yra 10 Tavo įstatymų, tai kaip Tu suprata ir suprantii sąvoką teisybė, dorybė, teisingumas.
    Aš žinau, kad Tu sėdi dabar ant debesies krašto, makaluoji rankom, kojom ir šypsaisi akimis. Tu visada turėjai ir turėsi savo ypatingą vietą mano širdyje. Mes būtinai susitiksim ant to debesies, o dabar leisk man nuveikt kai kuriuos darbus, leisk pasirūpint Tavo Mama, nes tai mažiausia kaip galiu atsidėkoti už tą meilę…nes tai mažiausia kaip galiu parodyti kaip moku ir galiu mylėti…ir kaip dar vis Tave myliu, mano Žmogau.

  2.   p.s. rašo:

    Aš jau nustojau verkti, nes visas išverkiau save.
    Aš nebeliūdžiu, nes aš džiaugiuos kad toks stebuklas buvo, palietė mane. Džiaugiuos kad taip iš viso būna,buvo. Ir jeigu tektų rinktis: trumpai bet maksimaliai,ar ilgai bet belenkaip…aš nedvejodamas kartočiau šitą kelią.
    Kai sužinojom kad negalime turėt vaikų…kad ir kiek kartų tai sakyčiau, kartočiau ir žadėčiau…mačiau abejonių Tavo akyse. Kirpau savo sparnus,žudžiau svajones…bet niekada neturėjau minčių palikt Tavęs vienos. O pažadus,matai, aš juk tęsiu.
    Jaučiuos toks gyvas ir švarus. Ir nors pamečiau skaičius, ir kiek jau atsispaudimų padaryta…nors prakaito ir ašarų kokteilis toks saldus…akių vokai nepakeliamai sunkūs…ir nebepasikeliu, nes kūnas toks sunkus…jaučiuos toks gyvas…jaučiu vėl augančius sparnus, aš vėl galiu kvėpuoti ir svajoti.
    Kai merdėjai, kai gaudžiau iš skausmo alpstančią Tavo Mamą, kai gaudžiau paskutinius Tavo atodusius, silpstantį kvėpavimą,širdies plakimą…kai jau nebematei pro vis dar atmerktas akis…ausyse vis skambėjo Tavo paskutinis noras. “Būk,prašau, laimingas”…Tu ištarei jau ne savu balsu. O,šmike…kodėl Tu to norėjai? Kodėl taip man tą pasakei? Norėčiau Tau ižnybti ar užkutent iki nebegaliu. Juk Tu žinai…kad mylimos bei mylinčios akys,ir besijuokiantys mūsų vaikai…didžiausia mano laimė. O,šmike,kodėl to paprašei? Išduot save,ieškoti naujo kodo?
    Aš sėdžiu prie išmėtytų savų dalių…bandau surinkti save iš naujo. Svarstau nuo ko pradėti…ir kas bus čia svarbiausias. Ar tai širdis, kurią išmokei klausyti proto balso, ar tai širdis,kuri išmoko išgirst protą. Tegul dabar pailsi protas, širdis tegul vairuoja nuo dabar. Juk Tau labai patiko kelias,kuriuo važiuodavo širdis…
    https://www.youtube.com/watch?v=L0hNAy8NN28

Rašyk komentarą